Prie Sorano miesto (Toskanos regionas)„Kelionės tikslas – kitos kultūros pažinimas per patyrimą, o ne iš knygų, ar žiūrint televiziją“ – drąsiai sugeneravo idėją pasitarusi su šeima Rimantė, ir beveik prieš metus išvažiavo į Italiją, kaip ji pati sako - vaikų paauginti. Šiandien moteris tikina, kad sumanymas pasiteisino šimteriopai: vaikai laisvai kalba itališkai, atsirado būrys naujų draugų, itališka kultūra labiau nei „prisijaukinta“ ir bagažas potyrių  bei gražiausių prisiminimų, kuriuos nekantrauja papasakoti artimiesiems, kai tik sugrįš namo. „Mūsų įgyvendintas „projektas“ pateisina posakį, kad Europos sąjunga-valstybė be sienų: keliai atviri, sutikti žmonės jaukūs ir svetingi, kultūrinių mainų programa įsisiūbavusi, patirtis neįkainojama ir visapusiškai naudinga“ – entuziastingai pasakoja moteris ir ryžtingai patikina: „Mes esame įdomūs kitoms tautoms – tik nebijokime pasigirti, pasirodyti!“

Šešių narių komanda
Šeima save vadina keliautojais. Rimantė (32), Mindaugas (32), Gaja (7), Rojus (5), Vėja (1,5) ir katinas Kycius (3,5) pernai metų balandį užrakino namus Vilniuje ir išvažiavo į šiltąją Italiją. Turėdami labai konkretų planą, traukė link centrinės Italijos, kur ketino praleisti pusmetį. „Planai planais, o gyvenimas – savo vaga. Likimas pakoregavo mūsų planus – pirmą pusmetį teko gyventi nuolat keliaujant, ir per tai mes iš tiesų pažinome visą Italiją. Žmones ir jų gerumą, nuostabiausias vietas, netgi įdomiausius patiekalus. Juk toks ir buvo kelionės tikslas-pažinimas“ – optimizmu trykšta Rimantė, jau pamiršusi visus nesklandumus, kuriuos patyrė.
Keliautojai sulaukė didelio vietinių susidomėjimo: italams keista, kad šeima atvažiavo ne darbo ieškoti ir namų poilsiui čia neturi, o pirmąjį pusmetį, kuomet teko daug blaškytis, ieškant pastovesnės gyvenimui vietos, žmones stebindavo, kad į kelionę vyksta ir katinas. „Tačiau tai padėdavo tik dar greičiau rasti bendrą kalbą. Sėsliai gyvename jau pusę metų. Šiuo metu esame Pietų Italijoje, Apulijos regione, Maruggio miestelyje, o pragyvenimui visiškai užtenka gaunamos vaiko priežiūros iki dviejų metų išmokos“. Vaikai ropščiasi Monte Amiata kalnu (Toskanos regionas)

Stereotipinio vertinimo patirti neteko
Apie lietuvaičių nuotykius užsienio šalyse kalbama daug ir ne itin teigiamai. Rimantė neskubėjo pritarti šiam nusistatymui, patikindama, kad visi žmonės, sutikti Italijoje buvo labai malonūs ir norintys padėti.
„Nesutikčiau, kad lietuviai turėtų pasaulyje blogą vardą. Tiesiog Lietuvos žiniasklaida pasigardžiuodama nusičiumpa kokią menkos reikšmės istorijėlę ir išpučia ją per visus dienraščius bei televizijas. Tuomet lietuviams ima atrodyti, jog visas pasaulis tik apie tai ir šneka, kai pasaulis, tiesą sakant, turi savų bėdų. Pavyzdžiui, italai rūpinasi kylančiais mokesčiais, paskui jau skiria dėmesį savo regiono ar produkto „reklamavimui“ –komentuoja pašnekovė, aiškindama susidariusias nuomones, kaip norą save sureikšminti.
Visgi Rimantė prisimena nelengvą draugystės su Italija pradžią, kuomet jiems patiems teko kreiptis į vietinę policiją, kad atgautų už nuomą sumokėtus pinigus. „Tačiau juk neimsime šaukti, kad jei viena italė yra nesąžininga ir negerbia kitų žmonių, tai čia jau ir tie šešiasdešimt milijonų tokie patys? „ – klausiamai deklaruoja moteris, neslėpdama, jog italai  e kartą maloniai nustebino:
„Visuomet prisistatome, kad esame iš Lietuvos ir netingime papasakoti, kad lietuvių kalba priklauso baltų kalbų grupei, o mūsų šalis yra prie Baltijos jūros. Smagu, kad kitą kartą turgaus prekeivis jau pats pasako, kad „Lietuvoje dabar šalta“.

Su Aurelia - alyvmedžių sodo, kuriame buvome pasistatę palapinę ir pragyvenę daugiau nei mėnesį, šeimininke (Toskanos regionas)Una lezione d Intercultura (Kultūrų pamoka)
Vyresnieji Rimantės vaikai lanko itališką mokyklą. Keistai skamba šis faktas, juk šeima tiesiog atvykėliai trumpam. Bet šioje vietoje tik dar krtą pasitvirtina faktas, jog tereikia noro ir šiek tiek entuziazmo. Rimantė papasakojo, kad dėl mokyklos susitarti padėjo nuomojamo būsto šeimininkė, kuri pažįsta administracijos darbuotojus. „Ji palydėjo į mokyklos administraciją (bendra ir darželiui, kuris vadinasi "motinos mokykla" (it. scuola materna) ), paaiškino, ko norime. Kadangi laisvų vietų buvo, o mokykla Italijoje griežtai privaloma, jau kitą dieną vaikai rengėsi uniformas. Manau, kad daug lėmė ir tai, jog miestelis mažas, užsieniečių jame beveik nėra, mes visiems įdomūs“ – sako Rimantė. Beje, kaip papasakojo pašnekovė, italės mokytojos nuoširdžiai džiaugiasi, kad jaunieji italai gali susipažinti su kitos kalbos, kultūros, pagaliau plaukų spalvos atstovu. „Taip jie mokosi kasdienio bendravimo, tolerancijos, diplomatijos ir geografijos“
Paklausta, ar keliaudami, bendraudami, mokydamiesi, lietuvaičiai stengiasi skleisti kuo daugiau žinios apie savo kultūrą, Rimantė atvirauja, jog tam nereikia daug pastangų:
„Tiesiog visada paklausti „iš kur mes“, nepatingime žmonėms parodyti Lietuvos pasaulio žemėlapyje ir skirti keliasdešimt minučių papasakoti apie savo šalį. Kovo 12-osios ryte dukros mokytojai davėme Mindaugo (tėčio) pieštą didelį Lietuvos-Italijos žemėlapį (su „integruotu“ lietuvių-italų žodynėliu) ir saują Lietuvos vėliavėlių. Mokytoja  entuziastingai parėmė mūsų iniciatyvą - pas vakare atėjusius pasitikti tėvus pirmokėliai pro duris išbyrėjo mojuodami trispalvėmis ir energingai aiškindami apie Lietuvą“ – gražią iniciatyvą pasakoja moteris ir išduoda paslaptį, jog prieš išvykdami į Lietuvą, ketina surengti atsisveikinimo „vakarėlį“ su lietuvių liaudies žaidimais, gal net tautiniais valgiais ir gėrimais.Uniformuotieji Rojus ir Gaja


Gera keliauti, kai laukia sugrįžtant
Klausant Rimantės istorijos, apima dvejopas jausmas: atrodytų išvyko papramogauti, intensyviai pailsėti, tačiau kita vertus- sėslus gyvenimas, mokykla. Rimantė sako, kad visgi ši išvyka jiems patiems labiau primena neįpareigojantį laiką.
„Pojūtį geriausiai apibūdintų žodis „atostogos“.  Ryte vyresniuosius vaikus nuvežame į mokyklą ir darželį, patys grįžtame, pusryčiaujame, einame su mažiausiąja dukra prie jūros. Grįžę užsiimame įvairiais kūrybiniais projektais: Mindaugas piešia, maketuoja, aš rašau, generuoju idėjas. Vaikai džiaugiasi šiluma, jūra, skaniais makaronais, naujais draugais ir nematytais žaislais. O svarbiausias buvimas visiems kartu“ – gražiai apie svečią šalį kalba pašnekovė, tačiau sako, kad pasilikti gyventi Italijoje tikrai neketina.
„Labai gera keliauti, kai laukia sugrįžtant. Namai, tėvai, draugai. Minčių pasilikti nėra nė užuominos. O kam? Mums labai gera gyventi Lietuvoje, kur ne mažiau gražių vietų, skanių valgių, gerų žmonių įdomių istorijų. Italai labai didžiuojasi savo gamta, maisto produktais ir tradicijomis. Lietuviai gali ir turi daryti tą patį - mes turime Nemuno kilpas, baltą sūrį su kmynais, Sartų lenktynes, lietuvišką dūminę pirtį ir net liaudies žaidimą "Žaltys". Tik nereikia bijoti apie tai pasigirti!“ – linkėjimus iš Italijos siunčia lietuvių šeima.

Gajos sąsiuvinio lapas

 

Rašyti komentarą


Security code
Atnaujinti

Žurnalas

Paieška
Sekite mus Facebook'e
Lankytojai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas