Kalbėdami apie emigraciją dažniausiai turime galvoje Airiją arba Norvegiją, kur lietuviai mėgina užsidirbti lėšų pragyvenimui. Tačiau yra ir kitokių emigrantų – jie darbuojasi ne statybose, ir ne laukuose. Jie vaikšto pačių svarbiausių ES institucijų koridoriais ir, kaip mėgstama sakyti, dalyvauja formuojant Europos politiką. Šiandien kalbamės su dviem tokiais emigrantais iš Lietuvos.


Kaip prancūzas Radviliškyje...


Pirmasis – Europos geležinkelių agentūros deleguotasis ekspertas Vitalijus Smirnovas. Iki išvykimo dirbęs bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“, šiandien Vitalijus su šeima įsikūrė Prancūzijos Valencijeno mieste ir jau kurį laiką bando adaptuotis naujoje šalyje. Kalbamės apie jo sprendimą išvažiuoti dirbti iš Lietuvos.      
- Kodėl nusprendėte išvažiuoti?
- Į klausimą atsakyčiau klausimu: kodėl žmonės apskritai kur nors išvažiuoja? Ko trūksta? Taip ir aš – ieškau naujos darbo ir asmeninės patirties, tikiuosi tobulėti ir bent kažkiek patobulinti pasaulį aplink save.   
- Ar Jūsų išvykimas gali būti laikomas kilimu karjeros laiptais, ar tai ekonominis sprendimas, o gal noras pamatyti pasaulio?
- Ar būtina atskirti šiuos dalykus? Tai situacija kaip šveicariškas peiliukas – viskas viename. Jeigu dirbi mėgstamą darbą ir turi galimybę gauti dar daugiau patirties, prisidėti prie globaliai geresnių sprendimų priėmimo – kas atsisakytų? Todėl pirmiausias argumentas buvo tobulėjimas. Dalyvavau atrankoje net nepasidomėjęs, kiek gali būti pretendentų arba koks galėtų būti realus ekonominis pagrindas. Ir nors pinigai nebuvo prioritetas, dabartinis atlyginimas nenuviltų vidutinio, pagal pajamas gyvenančio lietuvaičio, kokiu save ir laikau.
- Ar darbas ES institucijose – nuobodus? Juk turime sparnuotą frazę „eurobiurokratai“. Ar viskas išties taip blogai? 
- Darbas – visur darbas. Būna pirmadienių, rutinos, nesėkmių. Tačiau būna ir pergalių,

- Ar eurobiurokratai išties tokie sausi, neįdomūs, labai lėtai dirbantys žmonės? Gal galite palyginti su Lietuvos biurokratais?
- Žinoma, tai tiesa, kad biurokratai sausi ir neįdomūs. Visi biurokratai turi specifinę chromosomą, nežinojote? (Juokiasi) Mes, eurobiurokratai, dirbame nuo 8 ryto iki 5 vakaro ir nei sekundės daugiau. Vakarais žiūrime lietuviškas publicistinės laidas (kuo šlykštesnes, tuo geriau). Draugų neturime, su kolegomis kalbamės tik apie darbą arba Mastrichto sutarties įgyvendinimą per globalios demencijos prizmę. Savaitgaliais vilkime kostiumus. Ir taip ilgus metus. Klasta įviliojame į savo liūną jaunus, gabius žmonės, programuojame juos, ir tik tada, suderinę su vadovybe, turime teisę numirti. Graudu, aišku, bet kažkas turi dirbti ir šį darbą.


- Su kokiomis problemomis teko susidurti? 
- Beveik nekalbu prancūziškai, todėl buvau pasiruošęs kalbos barjero problemai. Tačiau rimčiausios problemos visuomet tos, kurių nesitiki. Tarkim, aš nesitikėjau, kad užtruks būsto paieška, neįtariau, kiek papildomų lėšų gali pareikalauti įsikūrimas net ir labai gerame  būste. Atvykdamas su šeima ir ilgesniam laikui, privalai nusitekti, jog reikės kurti namus iš naujo. Būčiau žinojęs, būčiau pasiėmęs iš Lietuvos daugiau daiktų: nuo baldų iki šaukštų. Ir būtinai įsidėčiau papildomą kempinę, nes vietinės man visiškai nepatinka.      
Daug pastangų reikalauja susitvarkyti draudimą, sutartis su komunalinėmis bendrovėmis – nors jose dirbantys žmonės sąžiningai bando padėti ir suprasti, kalbos barjeras toks aukštas, kad be kolegų-frankofonų jo neperšoksi. Dar kartą įsitikinau, kad kalbą reikia mokytis dar Lietuvoje, nes čia jos prireikia nuo pat pirmųjų dienų. 
Sunku patikėti, bet gyvenimas mažame Prancūzijos Šiaurės miestelyje skiriasi nuo vilnietiškojo. Rytais namuose labai gerai girdime bažnyčios varpus, iš pradžių tai net erzindavo. Parduotuvės -  ne atlapota „Maxima“, paprastai užsidaro 19.30, kas labai skatina taktikos įgūdžius, jeigu nenori likti be vakarienės ir pusryčių.  
Pakankamai naujas iššūkis – vairavimas mieste. Tenka prisiminti Lietuvoje retai paisomą dešinės rankos taisyklę, kitaip lygioje vietoje gali gauti šonan ir likti kaltas. Žmonės jaučiasi saugūs kirsdami kelią praktiškai bet kur, o tu privalai paisyti vietinių papročių. Taigi, vidutinis važiavimo greitis – 30-40 km/val. Net ir tuo atveju, kai nesi „kelių erelis“, vairavimas tokiu greičiu išmuša iš pusiausvyros. Visai kitas dalykas – važiavimas greitkeliu: čia visi važiuoja pakankamai apdairiai. Todėl vienintelė problema – neprašokti reikiamo posūkio. Pora kartų teko nuvažiuoti papildomų 50 km, bandant sugrįžti į maršrutą. 
Dar labai erzinanti buitinė problema: neįsivaizduojamo plonumo sienos, grindys, lubos. Tai nėra įprasta Lietuvoje, kur žmonės pageidauja geresnės garso izoliacijos. Kartais netyčia sutrukdai kaimynų poilsį, apie ką jie nedelsdami tau pareiškia malonia, bet tvirta forma. Žinoma, galima rinktis atskirą namą, tada tavo namai vėl taps tavo tvirtove.  
- Ar Europos geležinkelių agentūroje žino lietuvius? Kaip juos vertina?
- Taip, žino ir tikrai neblogai vertina. Be to, vardina krepšininkus, Rūtą Meilutytę, žino mūsų prezidentę. Kai kurie net turi nuomonę apie Baltijos šalių užsienio politiką. 
- Kokie Jūsų kolegos darbe - draugiški, abejingi, neutralūs? Ar skiriasi bendravimo su kolegomis kultūra nuo lietuviškos? 
- Tikrai draugiški ir mandagūs, nuo pat pirmų valandų buvau apsuptas dėmesiu, užregistruotas visuose naudinguose sąrašuose, ant stalo radau darbui paruoštą kompiuterį, visi darbui reikalingi klausimai  suderinami greitai ir tiksliai. Taigi, darbo kultūra yra aukšta. Darbe man malonu bendrauti. Manau, kad turiu keletą naujų draugų, naujame kolektyve jaučiuosi gerai. Tačiau vis tiek ilgiuosi kolegų, likusių Lietuvoje. 
- Kaip pasikeitė Jūsų asmeninis gyvenimas? 
- Žinoma, pasikeitė gan smarkiai. Atvažiavome čia gyventi visa šeima, tad visiems mums pasikeitė aplinka, darbas, kalba, atsirado naujų įpročių. Kol kas netikrinom naujų galimybių, tiesiog visi kartu bandome apsiprasti. Ir nors kartais būna sunkoka, tikiuosi, kad  viskas išeis į gerą.  
Turiu pripažinti, kad reikia priprasti ir prie naujo požiūrio į save: objektyviai žvelgiant, aš jau  nesu 4 kalbas suprantantis skyriaus viršininkas, dirbantis sėkmingoje bendrovėje ir gyvenantis sostinės centre. Nuo šiol esu prancūziškai nekalbantis užsienietis, mažame mieste specifiniame regione Šiaurėje, pasienyje su Belgija. Todėl be kalbos sunku. Kavinėse ir gatvėje tave gali šnekinti visiškai nepažįstami žmonės, tiesiog iš mandagumo arba pasidalinti įspūdžiais. O tu tik žiuri kaip katė ir jauti apmaudą, kad negali grąžinti žmogui pozityvių emocijų... Tiesiog įsivaizduokite lietuviškai kelis žodžius temokantį prancūzą Radviliškyje  – ir gausite puikiausią pavyzdį, kaip viskas atrodo iš šalies.
- Ar ketinate grįžti į Lietuvą ar mėginsite surasti galimybių ir toliau dirbti ES institucijose?
- Žinoma, planuojame grįžti.


Trūko giedro aukšto dangaus


Antroji mūsų pašnekovė – Neringa Gaidytė, keletą metų dirbusi Europos Parlamente. Ji ES institucijas „užkariavo“ neilgai trukus po to, kai Lietuva tapo pilnateise ES nare. Šiuo metu Neringa jau gyvena Lietuvoje, tad jai lengviau iš šono pažvelgti į savo patirtį. 
- Europos Parlamente pradėjau dirbti 2006-ųjų metų pradžioje. Lietuva buvo neseniai įstojusi į Europos Sąjungą, tad mūsų žmonėms atsivėrė daug naujų galimybių. Buvo labai įdomu sužinoti, kas yra tos Europos Sąjungos institucijos, kaip jos veikia, kaip priimami sprendimai, kurie nulemia mūsų gyvenimą. 
Mokėjau keletą užsienio kalbų, tačiau nors ir buvau gyvenusi svetur – Vokietijoje, JAV, tačiau dirbti tarptautinėje aplinkoje, kur tave kasdien supa visa Europa – dar nebuvo tekę, tad 2006-aisiais ir nusprendžiau palikti Lietuvos valstybės tarnybą ir paragauti europinio darbo skonio. Žinojau, jog į Lietuvą galėsiu bet kada sugrįžti ir įgyta europinė patirtis bus visokeriopai naudinga ateityje.
-  Kaip aplinkiniai vertino Jūsų pasirinkimą? 
Lietuvoje dirbau vadovaujantį darbą, o Europos Parlamente užėmiau ALDE grupės, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos atstove spaudai pareigas. Kuravau Lietuvos delegaciją, kuri tada buvo gausi - ją sudarė 7 nariai iš kelių politinių partijų, taip pat padėjau ir Lenkijos delegacijai, kurioje buvo penki, vėliau šeši nariai, tarp jų ir didysis lenkas ir didysis europietis profesorius Bronislavas Geremekas. Lenkų delegacija savo atstovo spaudai neturėjo. Frakcijoje galiojo tokia kvota, kad tik ne mažiau kaip septynis narius turinti delegacija gali turėti atstovą spaudai.    
Tai nebuvo ekonominis sprendimas, nors atlyginimai ES institucijose bent kelis kartus didesni, negu Lietuvos tarnautojų. Tai buvo didžiulė galimybė tobulėti, neįkainojama tarptautinė patirtis ir žinios. Tai buvo unikali galimybė suprasti ir gyvai pamatyti kaip sukasi visas ES mechanizmas.  
2005-aisiais stažavausi Europos Komisijoje, kaip struktūrinė stažuotoja – buvau siųsta Vyriausybės ir tris mėnesius stažavausi pagrindinėje Komisijos būstinėje - Berliamonte, Spaudos ir komunikacijos direktorate. Stažuotė ir buvo pagrindinis impulsas, kuris paskatino mane pasirinkti darbą Briuselyje. Magėjo pažinti ES institucijas, buvo įdomu sekti tarptautinę spaudą, atlikti žiniasklaidos stebėseną, dalyvauti spaudos konferencijose, kur susirinkdavo daugybė ne tik ES, bet ir pasaulio žurnalistų.

- Ką galėtumėte pasakyti apie „eurobiurokratus“?
- Europos Parlamentas – pati gyviausia ES institucija. Ji nuolat kunkuliuoja, ten vyksta debatai pačiomis įvairiausiomis temomis, kurios rūpi kiekvienam ES piliečiui, todėl darbas toje institucijoje yra be galo įdomus. Tik nepakanka valandų dienoje, nes tiek daug įdomios informacijos, įdomių žmonių ir procesų, įvairių kultūrinių renginių ir kita. Visko susekti, visur sudalyvauti neįmanoma, tad reikia labai atsirinkti prioritetus. 
„Eurobiurokratai“ tik iš šalies atrodo nuobodūs. Tai išsilavinę žmonės, daug keliaujantys, kalbantys bent keliomis ES kalbomis. Galbūt stebint iš šalies kai kam jie gali atrodyti kiek nuobodūs, nes jų diskusijos dažniausiai sukasi apie ES, apie naujausias aktualijas ir priimtus ar nepriimtus sprendimus, bet tokia jų kasdienybė, tokia Briuselio aplinka. Ten ir darbas, ir laisvalaikis – viskas persunkta viena tema – Europos Sąjunga. Tačiau kiekvienas žmogus yra unikalus – kiekvienas atstovauja savo šalį, jos tradicijas ir jomis praturtina Europą. Jie turi savo hobius – sportą, keliones ir pan. Briuselis – kaip Amerika Europoje. Daugumai tai – tarpinė stotelė, kurioje jie įgyja patirties ir grįžta namo. O žmonių buvimo laikas – labai skirtingas: vieni atvyksta trumpai komandiruotei, kiti – stažuotėn, o kiti – dirbti keliems ar keliolikai metų.
- Su kokiomis rimčiausiomis problemomis susidūrėte atvykusi dirbti ir gyventi į Briuselį? 
- Buvo nelengva adaptuotis. Nors prieš tai ir buvau gyvenusi svetur, tačiau pirmi metai Briuselyje iš tiesų buvo nelengvi. Juk iššūkių buvo daugybė: turėjau perprasti ne tik Europos Parlamento darbą, bet ir kitų ES institucijų. Turėjau išmokti keliauti tarp Briuselio ir Strasbūro. Gyvenau pagal kelionių grafiką. Turėjau susirasti draugų, susikurti namus, sustyguoti darbinius santykius su įvairių šalių kolegomis, perprasti jų mentalitetą. Visa tai nebuvo lengva. Kiekviena emigracija yra žmogui vienas didžiausių stresų. Bet tai kartu ir labai įdomu. Maždaug po metų, kai susikūriau savo asmeninę ir darbo aplinką, jaučiausi gerai. 
Briuselyje – daug vagysčių, tad teko patirti ir nemalonių momentų, kai vagys išlaužė mano nuomojamo buto ir pavogė daug vertingų daiktų. Maždaug po metų jie savo žygį pakartojo, tačiau jiems nepasisekė, nes išsireikalavau, kad buto šeimininkas įstatytų šarvo duris.  Antrą kartą vagys jų išlaužti nesugebėjo.. Bet nesijauti saugiai, kai susiduri su tokiais dalykais. Teko girdėti, kad žmones užpuldavo ir gatvėje...      
- Ką EP darbuotojai mano apie lietuvius? 
- Lietuvius ES institucijose žino ir gerai vertina.  Žino, kad jie darbštūs, patikimi, laikosi žodžio ir darbą atlieka sąžiningai ir laiku.
- Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?
- Labai pasikeitė. Kaip jau minėjau, gyvenau tarp Briuselio ir Strasbūro, nes tris savaites dirbdavau Briuselyje, o vieną savaitę – Strasbūre. Turėjau du biurus, kuriuos skyrė 500 km ir kur reguliariai vykdavau. Buvo ir darbinių komandiruočių po ES šalis, taip pat teko lankytis Kijeve, kur buvom susitikę su aukščiausiais politikais. Tačiau ir pati laisvalaikiu daug keliaudavau, nes turėjau daug atostogų. Aplankiau Kubą, Jamaiką, įspūdį paliko kelionė į Siciliją, keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas – Kaliforniją, Arizoną, Nevadą. Žiemą važiuodavau į Šveicariją ar Prancūziją slidinėti į kalnus, vasarį į Prancūzijos kurortus pailsėti bei mokytis prancūzų kalbos. Tiesiog kai uždirbi daugiau pinigų – gali daugiau laisvalaikiu daugiau sau leisti.
Be abejo, ir asmeninis gyvenimas labai pasikeitė. Prasiplėtė pažįstamų ratas. Europos Parlamentas – nuolat žmonių pilna institucija, tad susipažįsti ir bendrauji su daugybe skirtingų tautybių atstovų. Nori nenori tampi kosmopolitišku žmogumi.
- Ar nesigailite sprendimo išvyti š Briuselį? 
- Tikrai nesigailiu savo sprendimo ir jeigu kas atsuktų laikrodį atgal - tikrai jį dar kartą pakartočiau. Bet labai pasiilgdavau ir Lietuvos. Pasiilgdavau savo tikrųjų nuolatinių namų, artimųjų, giminių, pasiilgdavau ežero, grybavimo miške, tikros vasaros arba tikros žiemos, pagaliau - giedro aukšto dangaus, kurio Briuselyje beveik nebūna...

 

Atnaujinta (Trečiadienis, 24 Spalis 2012 09:56)

 

Komentarai  

 
0 #1 fence security 2015-10-08 03:52
Simply want to say your article is as surprising. The clearness
to your submit is just great and i could think you're an expert on this subject.
Fine along with your permission let me to clutch your RSS feed to keep up
to date with approaching post. Thank you one million and please keep
up the enjoyable work.
Cituoti
 

Rašyti komentarą


Security code
Atnaujinti

Sekite mus Facebook'e
Lankytojai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas