Paskutinį rugsėjo šeštadienį kasmet visi miškininkai švenčia savo profesinę šventę – Miškininko dieną. Šiemet Lietuvos miškininkai pabūti kartu susirinko Ukmergėje, čia bendravo, dalijosi patirtimi, linksminosi. Tačiau, paklausti apie savo darbą, miškininkai surimtėja – darbas miške nėra lengvas, miškas reikalauja atsidavimo ir kantrybės. Jie patys savo darbą vadina gyvenimo būdu, nes rūpesčiams dėl gamtos nebūna nei išeiginių, nei atostogų. Ir nors šiandien ekonomika grasina pasiglemžti dalį gamtos, miškininkai atkakliai sodina miškus – kad vaikams ir anūkams būtų kuo džiaugtis.

Miškų plotai didėja

Tarpukario Lietuvoje balandžio mėnesį buvo švenčiama miškasodžio pabaiga, tai ir būdavo pagrindinė miškininkų šventė. Tuomet žmonės rinkdavosi ir švęsdavo atlikę patį kilniausią darbą miške – pasodinę medžius. Miško dienos organizuojamos ir šiais laikais, ruošiamos medelių sodinimo talkos, kurios sulaukia nemažai dėmesio. Miškininko diena nuo 2000-ųjų metų švenčiama trečią rugsėjo šeštadienį. Sovietmečiu trečiąjį rugsėjo savaitgalį būdavo rengiamos miško talkos – tvarkomi miškai, renkamos šiukšlės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tokias talkas Lietuvos miškininkų sąjunga rengdavo balandžio mėnesį, tačiau galiausiai nuspręsta Miškininkų šventę minėti rudenį.

Šiuo metu Lietuvoje yra 42 urėdijos, valdančios 1 milijoną 60 tūkstančių ha miško plotą. Apie 1 milijoną ha miško turėtų valdyti privačių miškų savininkai. Gausią šalies miškininkų bendruomenę sudaro įvairiose institucijose, įmonėse ar organizacijose dirbantys specialistai. Tai visų pirma apie pustrečio tūkstančio miškininkų, triūsiančių miškų urėdijose Miškininkų bendruomenei taip pat priklauso savivaldybėse, miško mokslo ir mokymo institucijose, miškotvarkos, miško apsaugos, selekcijos ir sėklininkystės, miškų kontrolės ir kitose valstybės institucijose, privačiose įmonėse dirbantys miškų ūkio specialistai, privačių miškų savininkų asociacijų ir kooperatyvų nariai, miško darbininkai. Jie visi šiemet rugsėjo pabaigoje šventė Miškininko dieną. O švęsti yra dėl ko - šalies miškų plotas kasmet didėja miškų urėdijų ir privačių žemių savininkų iniciatyva. 2004 m. pradėjus įgyvendinti Lietuvos miškingumo didinimo programą, dabar miškai užima 32,7 proc. šalies teritorijos.

Turi pažinoti savo mišką

Jonavos miškų urėdas Vytautas Daukševičius žurnalui „Europos ritmu“ pasakoja, jog šiemet Miškininko dienos proga jo vadovaujamos urėdijos miškininkai ne tik pasveikino vienas kitą, ne tik paminėjo tuos, kurie pasiekė geriausių rezultatų, bet ir apsilankė kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje.
„Dauguma žmonių poilsiui ieško gražios gamtos, tuo tarpu miškininkai ilsėtis patraukė į miestą“, - šmaikštauja Jonavos urėdas.
Paklaustas, kada miškininkas laikomas pasiekusiu gerų darbo rezultatų, V. Daukševičius prabyla apie miškininko sumanumą ir įžvalgumą, nes miškininkai yra ta profesija, kuri beveik niekuomet negali pasidžiaugti savo darbo rezultatais - juk šiandien pasodinęs mišką, juo galėsi naudotis tik po 60 ar 100 metų. Tad retas kuris miškininkas gali sulaukti savo darbo vaisių, nors tarp miškininkų pasitaiko ir tokių veteranų, kurie tą patį darbą dirba 50 metų. 
Miškininkui labai svarbu pažinti teritoriją, kurioje dirba. Toks pažinimas neįvyksta per vienerius metus. Urėdas pateikia pavyzdį apie medelių sodinimą baigtuose eksploatuoti durpynuose. Iškasus durpes, paprastai plotai būna užsodinami mišku. Tačiau durpynuose dažnai pasitaiko vėlyvų pavasario šalnų, kurios sodinukus sušaldo kartais net gegužės pabaigoje ar birželį, kuomet jau prasidėjęs aktyvus augimas. Nušalęs sodinukas sunkiai atsigauna, tad reikia pasirūpinti, kad šalnos sodinukų nepažeistų. Tam naudojami lapuočiai medeliai, kurie suformuoja savotišką uždangą sodinukams, neleidžia šalčiui pažeisti pasodintų jaunų medžių. Tačiau tokias subtilybes galima žinoti tik ne vienerius metus dirbant ir žinant savo mišką.

Senelių darbo vaisiai

Kiekvienoje urėdijoje pastaruoju metu ypač atkreipiamas dėmesys į tai, kad kuo mažiau miškų būtų kertama plynai, būtų daromi atvėjiniai kirtimai -  kuomet miškas iškertamas ne plynai vienu ypu, o etapais. 
„Visuomenė, pamačiusi plynus kritimus, koneveikia miškininkus“, - pasakoja Jonavos urėdas V.Daukševičius.
Konkrečiame miško plote nukirtus didžiausius ar dėl kitų priežasčių kirstinus medžius, medeliai net nebūna sodinami, miškui leidžiama ataugti natūraliai. Toks miško kirtimo būdas reikalauja ypatingo miškininkų sumanumo, nors taupo lėšas, kurios būtų išleistos sodinukams auginti. Tokių dalykų dažniausiai nepaiso privačių miškų savininkai, kuriems paprasčiausiai ir naudingiausiai mišką nukirsti plynai. 
Šiandien miškininkai naudojasi pirmtakų darbo rezultatais, senelių ir prosenelių darbu. 
„Turbūt dėl šios priežasties miškininkai dažnai prisimena tuos, kurie dirbo prieš juos – yra leidžiama nemažai leidinių, kitais būdais įprasminamas miškininkų atminimas, nes šiandien naudojamės tuo, kas buvo sukurta prieš 100 metų“, - pasakoja Jonavos urėdas. 
V.Domaševičius, paklaustas ar miškininkai yra ypač sveiki žmonės, nes dirba gryname ore, be streso, nesutinka - streso pakanka, nes miškininkai dažnai sulaukia kritikos, puldinėjimo, kuris vyksta, anot jo, dėl noro privatizuoti Lietuvos miškus. 
„Dabartinė miškų priežiūros struktūra jau suformuota, joje dirba atsidavę žmonės, o privačių miškų savininkai veikia stichiškai, neplanuodami ateities, žiūri naudos šiandien, negalvoja apie ateitį net pora dešimtmečių, nekalbant jau apie miško augimo ciklą – 80-100 metų“, - rūpesčiais dalijasi urėdas.

Nelengvi metai

Biržų urėdas Romanas Gaudiešius antrina kolegai iš Jonavos – sako, jog miškininko darbas reikalauja atsakingumo. Miškininko dieną R. Gaudiešius šiemet pasitiko ne tik džiugių minčių kupinas – praėję metai buvo nelengvi, banko „Snoras“ griūtis skaudžiai palietė ir miškininkus. Urėdas džiaugiasi, kad jo komanda šioje situacijoje buvo vieninga, susitelkus ir prisimena vieno darbuotojo frazę – „rankų ir kojų neatėmė, vadinasi, viskas tvarkoje, pinigus uždirbsime“. Urėdas džiaugiasi, kad kilus problemoms dėl lėšų, pavyko nenutraukti vykdytų darbų, darbuotojų atlyginimai nebuvo paliesti.
„Miškininko dienos proga tikrai galėjau pasidžiaugti kolektyvo požiūriu į darbą, darbuotojų kruopštumu ir pareigingumu. Nesvarbu, ar tarnautojas, ar darbininkas – visi jie savo darbo profesionalai
, – apie savo darbuotojus kalba Biržų urėdas.

Nors ir šventės sūkuryje, bet urėdui nerimą kelia kalbos apie bręstančias reformas.
„Sveiko žmogaus juk niekas negydo, pas mus atvirkščiai – norima reformuoti pelningą, gerai dirbančią sritį“, - kalba urėdas. Jam nesmagu, kad miškininkystės reformas imasi daryti tie, kurie menkai išmano apie mišką. Kalbama, jog miškų urėdijoms kapitalo grąža bus nustatyta 9,7 proc. Dabar, anot urėdo, urėdijų kapitalo grąža siekia 2,4 proc., o visų valstybės įmonių vidurkis – 0,03 proc.  Miškininkas baiminasi, jog tokiu būdu siekiama miškų sektorių padalinti į dvi dalis – pelningą ir nuostolingą, pelningą bus siekiama privatizuoti, o nuostolingą užkrauti ant pečių mokesčių mokėtojams.

Miško menininkai

Tačiau ir pasidžiaugti Biržų miškų urėdija tikrai turi kuo. Pirmiausia urėdas kalba apie žmones – jo kolektyvas yra pats didžiausias urėdijos turtas.
„Mūsų žmonės – geri, atsakingi, draugiški“, – kalba R. Gaudiešius. Su tokia komanda urėdija dirba pelningai, puikiai tvarkosi, nudirba ne tik privalomus darbus, bet ir savo aplinka nepamiršta pasirūpinti – Biržų rajono savivaldybė gerai įvertino urėdijos administracinio pastato aplinką ir įtraukė į konkursą „Žaliausia gyvenamoji aplinka“.
„Kartais sakau, kad miškininkai yra kaip menininkai. Jei žmogus nemylės gamtos, nepastebės jos pokyčių, nematys žydinčių žibučių, rudeninių gelstančių lapų, negirdės paukščių čiulbėjimo, gervės klyksmo, iš tokio žmogaus nebus miškininko
, – apie miškininkus kalba Biržų urėdas. Anot jo, miškininkai nepamiršta savo sodinukų, vaikšto ir prižiūri juos taip, kaip moterys prižiūri gėlių darželius.

„Miškininkas yra ne profesija, o gyvenimo būdas“, – tvirtina R. Gaudiešius. Anot jo, miškininkai atsakingi ne tik už šiandieną, bet ir už ateitį, nes jei šiandien blogai dirbsi, po 100 metų miškas bus blogos kokybės, menkavertis, medžiai bus išsišakoję, netinkami medienai. 
„Mūsų sodintus miškus kirs mūsų vaikai ir anūkai, todėl šiandien turime dirbti tam, kad jiems būtų geriau, o ne organizuoti reformas ir pertvarkas“, – kalba urėdas. Jis Miškininko dienos proga savo kolektyvą ir visus Lietuvos miškininkus pasveikino ir linkėjo kantrybės, neprarasti humoro jausmo, kuris dažnai padeda išsisukti iš sunkių situacijų.
„Linkiu būti Miškininkais iš didžiosios raidės, gerbti save, tada ir mus visi gerbs“, – kalbėjo urėdas.

Miškininkų dinastija

Varėnos urėdas Tomas Bazevičius yra iš tų miškininkų, kurie miške gimė ir užaugo, mat jo tėvas daugelį metų dirbo miškininku. Urėdo tėvas miškui atidavė daugiau nei 40 metų, dabar jau savo vietą užleido jaunesniems, tačiau sūnui iki šiol yra geras patarėjas.
„Miškininkystėje nėra vienos nuomonės, čia reikia tartis“, - pasakoja Varėnos urėdas Tomas Bazevičius. Jis sako, kad dar tėvui dirbant jiems kartu sekėsi neblogai sutarti darbo klausimais, visada buvo su kuo pasidalinti nuomonėmis, nes ši sritis reikalauja ypatingai atsižvelgti į įvairius aspektus, kurių vienas gali ir nepastebėti. 
Nuo vaikystės iš arti matęs tėvo darbą, kartu su juo išvaikščiojęs, išvažinėjęs miškus, toli T. Bazevičius nenukeliavo – keletą metų dirbęs Vilniuje, galų gale sugrįžo į mišką. 
„Mieste gyventi sudėtinga, miške geriau, ramiau, nėra bereikalingos trinties ir skubėjimo“, – neslepia Varėnos urėdas. Jis taip pat sutinka, kad miškininkai skiriasi nuo kitų profesijų atstovų, nes yra dirbęs aplinkosaugos srityje, kur sutiko visai kitokius žmones. Anot jo, miškininkai ramaus būdo žmonės, nes dirba su gamta, o gamtoje sprendimus priimti yra didelė atsakomybė, todėl reikia ypatingos ramybės ir susikaupimo. 
„Kai reikia nuspręsti, kokį medį nukirst, tą sprendimą reikia ne tik suskaičiuot, bet ir pajust vidum, nes tavo sprendimas yra svarbus visai aplinkai. Nukirtęs ne tą medį, padarysi žalą, todėl reikia viską labai gerai apsvarstyt“, - pasakoja urėdas. Jis tikina, kad atmestinai dirbdamas ir neįdėdamas dūšios, miškininku negalėtum dirbti, nes šis darbas reikalauja didelės atsakomybės. 

Varėna – miškininkų svajonė

T. Bazevičius su šypsena sutinka, kad Varėna yra visų miškininkų svajonių darbo vieta ir neslepia pats besijaučiąs laimingas žmogus, turėdamas tokį darbą ir tokią darbo vietą. Optimizmo jis sako pasisemiąs iš gamtos, nors streso šiame darbe pakanka – miškininkystė susijusi su gamyba, reikia spręsti įvairius rangos klausimus. Tačiau visus rūpesčius urėdas priima kaip neišvengiamą darbo dalį ir nesiskundžia, nors praėję metai nebuvo lengvi ir Varėnos urėdijai. 2010 metais praūžęs uraganas pridarė daug žalos Varėnos miškams ir pagrindiniai jo padariniai buvo likviduoti dar iki 2011 metų, tačiau  šiemet Varėnos miškininkų laukė sunkus darbas – teko atsodinti išlaužytus plotus. 
„Pas mus žemė smėlėta, greitai džiūsta, tad miškasodžiui pavasarį turime labai nedaug laiko. Šiemet klimato sąlygos buvo mums palankios, tad svarbus miško atsodinimo darbas nenuėjo šuniui ant uodegos, sodininkai gerai prigijo. Sodindami pergyvenome, nes norisi, kad darbas duotų rezultatų, tačiau dabar jau galime kiek lengviau atsikvėpti“, – pasakoja T.Bazevičius.
Jis pripažįsta, kad šeimoje neturi tradicijų ypatingai švęsti Miškininko dieną, tačiau šiemet ne tik dalyvavo Ukmergėje visos Lietuvos miškininkų šventėje, bet ir su visai urėdijos darbuotojais draugiškai atšventė savo aplinkoje.

 

Atnaujinta (Trečiadienis, 24 Spalis 2012 11:24)

 

Rašyti komentarą


Security code
Atnaujinti

Sekite mus Facebook'e
Lankytojai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas